Irklavimo technikos pagrindai
(irkluoti – tai paprasta)
Irklavimo esmė
FISA irklavimo taisyklėse nurodytas toks irklavimo apibrėžimas: Irklavimas –
tai stūmimas judančios valties, su vairininku ar be jo, vieno ar kelių irkluotojų
raumenų jėgos pagalba, naudojantis irklais kaip paprastais antros eilės svertais,
sėdint nugara valties judėjimo kryptimi.
Irklavimo esmę sudaro trijų vienu metu judančių objektų sąveika (paties
irkluotojo, judančios valties ir judančio vandens). Irkluotojas, irklais stumdamas
vandenį, sukuria atremtį valties pakojuose, tuo susidarydamas sąlygas, stumiantis
nuo jų, pačiam judėti erdvėje vandens atžvilgiu. Esminė irklavimo aplinkybė –
irkluotojo masė 5 kartus viršija valties masę. Todėl irkluotojo judėjimo greitis
vandens atžvilgiu yrio metu įgauna didesnę reikšmę, negu valties stūmimas. O
irklavimo esmę būtų galima išreikšti ir tokiu apibrėžimu: Irklavimas – tai vieno ar
kelių irkluotojų persikėlimas vandens paviršiumi, su vairininku ar be jo, savo
raumenų jėgos pagalba, naudojantis valtimi ir irklais kaip paprastais antros eilės
svertais, sėdint nugara valties judėjimo kryptimi.
Irklavimo technika – tai irkluotojo judesių visuma irkluojant ir jų santykis su
fizikiniais ir biofiziniais tų judesių dėsniais.
Irklavime įprasta yrį skirstyti į keturias dalis: yrio pradžią, yrį, yrio pabaigą ir
privažiavimą.
Yrio pradžia
Yrį irkluotojas pradeda iš padėties, privažiavus ir visu savo svoriu atsistojus ant
pakojų, akimirka prieš atsispirdamas nuo pakojų, ištiestų rankų judesiu peties
sąnaryje aukštyn dėdamas į vandenį statmenai paverstas irklų mentes.
Yris
Yris daromas šuoliu nuo pakojų, stumiantis kojomis kartu su liemens mostu taip, lyg
irkluotojas norėtų nušokti kuo toliau nuo pakojų yrio pabaigoje.
Yrį irkluotojas daro įsisprendęs tarp pakojų ir irklų rankenų. Jo svoris tolsta nuo
pakojų, kol yrio pabaigoje visiškai perkeliamas ant sėdynėlės.
Yrio pabaiga
Išsitiesus kojoms, irkluotojas atitrūksta nuo pakojų ir akimirkai pasikabina rankomis
ant irklų rankenų ir pakojų išilgai judėjimo krypties, tuo nusitempdamas valtį paskui
save. Tuoj pat nuspaudžiamos žemyn irklų rankenos, o irklų mentės verčiamos į
horizontalią padėtį.
Privažiavimas
Privažiuodamas irkluotojas vėl gražina savo svorį ant pakojų. Jau išimant irklus iš
vandens, pakojų link pradeda judėti irkluotojo pečiai. Už kelių išeina irklo rankenos,
pajuda sėdynė, lenkiamos kojos, prieš atsistojant ant pakojų paverčiamos į
statmeną vandens atžvilgiu mentes. Rankos visą laiką kontroliuoja irklo rankenas
taip, kad jos judėtų tolygiai ar tolygiai greitėjančiai, kad baigiantis privažiavimui, jos
savo inercija padėtų irkluotojui atsistoti visu savo svoriu ant pakojų.
Svorio išnaudojimas
Svoris - tai jėga, kuria irkluotoją veikia Žemės trauka. Visada ji nukreipta vertikaliai
žemyn. Privažiavimo metu irkluotojui atsistojus ant pakojų, jo padėtis nėra
pusiausvyra. Irkluotojo svorio jėga verčia grįžti jį atgal ant sėdynėlės. Stūmimosi nuo
pakojų kryptis yrio metu dalinai sutampa su svorio jėgos veikimo kryptimi. Optimaliai
suderinus irkluotojo pastangas su jo svorio jėgos veikimu pasiekiamas didžiausias
irkluotojo, o kartu ir valties greitis.
Kvėpavimas
Irkluojant svarbu kvėpuoti ritmiškai. Kvėpavimas turi būti suderintas su irklavime
dalyvaujančių raumenų darbu. Dauguma irkluotojų įkvepia privažiavimo, o iškvepia -
yrio metu. Yra rekomendacijų įkvėpti ir iškvėpti du kartus per yrį. Svarbu, kad būtų
kvėpuojama pakankamai giliai ir būtų iškvepiama, susitraukiant didžiausiai irkluotojo
raumenų masei.
Kas toliau?
Irkluoti nėra sudėtinga: privažiavimas, mentės dėjimu pradedamas šuolis nuo
pakojų ir stabdymasis liemens mostu, nuspaudžiant irklo rankeną yrio pabaigoje, bei
irklo vartymas – ir jau mokame irkluoti. Norite greičio, teks išmokti išnaudoti savo
svorį – tai, kaip ir sūpynėse, reikia patirti ir pajausti. Norite laimėti lenktynėse –
greičio nepakaks – reiks išmokti kvėpuoti.
O toliau – kas daugiau, kas greičiau, kas vikriau, kas stipriau - išbandykite!
Arūnas Šatas
Klaipeda Masters Rowing Club